Plaukikas Edgaras Matakas: „Sportas yra daugiau nei gyvenimo būdas – tai dalis manęs“

Dviem Europos čempionato bronzos medaliais sezoną užbaigęs plaukikas Edgaras Matakas (27 m.) didžiąją metų dalį skiria treniruotėms ir pasiruošimui svarbiausiems startams. Tačiau už sportinių rezultatų lieka ir tai, ko žiūrovai dažniausiai nemato – žmonos Gerdos, trenerio, komandos bei kitų žmonių palaikymas. O kai treniruotės trumpam sustoja, sportininkui tenka mokytis to, kas vis dar nėra paprasta – ilsėtis.

Pastarąjį sezoną E. Matakas beveik visą dėmesį skyrė pasiruošimui Europos žmonių su negalia plaukimo čempionatui.

„Visą sezoną ruošiausi šiam čempionatui. Stengiausi kuo mažiau ilsėtis, kad galėčiau kuo geriau pasirodyti. Sakyčiau, neblogai patobulėjau, pajudėjau į priekį, bet visas pagrindas dar tik ateina. Dabar svarbiausi bus artimiausi pora metų – pasaulio čempionatas kitąmet ir paralimpinės žaidynės Los Andžele 2028-aisiais“, – sako plaukikas.

Todėl tradicinės vasaros su atostogomis ir ilgesniu poilsiu šiemet jo gyvenime nebuvo. Tačiau dėl to E. Matakas nesiskundžia. Priešingai, pasibaigus sezonui jam ima trūkti įprasto ritmo.

„Man patinka tai, ką darau: sportuoti, turėti užimtumą. Dabar, kai nėra treniruočių, net šiek tiek nuobodu – trūksta rutinos, įpročio žinoti, ką tą dieną darysi. O kai atsikeli be konkretaus tikslo, jau visai kitaip jautiesi“, – pasakoja jis.

Žmonos palaikymas – nematoma sporto pusė

Kalbai pasisukus apie žmones, esančius šalia, E. Matakas pirmiausia mini žmoną Gerdą. Profesionalaus sportininko režimas neišvengiamai tampa ir artimiausio žmogaus kasdienybės dalimi.

„Kai treniruojiesi ir turi savo rutiną, kitam žmogui irgi tenka prie jos priprasti. Kartais jai sunku, bet ji palaiko, džiaugiasi, nori, kad man sektųsi, kiek gali, bando prisidėti ir padėti. Džiaugiuosi, kad turiu žmogų, kuris dalyvauja visame tame ir eina kartu kiekviename žingsnyje. Ji mato, kiek darbo įdedu“, – pasakoja plaukikas.

Žmonos indėlį E. Matakas lygina su trenerio darbu – abiem atvejais didelė jo dalis lieka už kadro. „Trenerio darbas irgi dažnai nematomas. Kai sportininkas iškovoja medalį, kalbama apie tai, kad jis laimėjo, bet ne visada pagalvojama, kiek darbo įdėjo treneris. To niekas nemato“, – sako E. Matakas.

Visai neseniai Edgaras su žmona paminėjo antrąsias vestuvių metines. Paklaustas, ar santuoka pakeitė jų santykius, sportininkas sako didelių pokyčių nepajutęs. „Niekas labai nepasikeitė. Santuoka suteikia tam tikro stabilumo, tvirtumo, bet kasdieniame gyvenime ar bendravime viskas liko taip, kaip buvo. Kaip ir visi, sutariame, kartais dėl kažko pasipykstame“, – atvirauja jis.

Išmoko lengviau priimti pagalbą

Bėgant metams pasikeitė ir E. Matako požiūris į kitų žmonių pagalbą. Anksčiau jam buvo svarbiau viską padaryti pačiam, šiandien į tai jis žvelgia gerokai laisviau.

„Anksčiau tikriausiai būčiau sakęs, kad viską reikia daryti pačiam ir nepriimti pagalbos. Dabar žiūriu paprasčiau: jei žmogus nori padėti – gerai, padėk. Nėra taip, kad man tos pagalbos būtinai reikėtų, bet nebesistengiu jos atsisakyti vien dėl to, kad viską turiu padaryti pats“, – pasakoja plaukikas.

Profesionalaus sportininko rezultatas, anot jo, apskritai nėra vieno žmogaus darbas. E. Matakas vardija Kauno plaukimo mokyklą, suteikiančią sąlygas treniruotis, trenerį, masažuotoją, federacijas ir visus kitus, kurie prisideda prie sportininkų pasirengimo bei galimybių dalyvauti varžybose.

Prie Lietuvos paralimpinio komiteto palaikymo prisideda ir jo mecenatė „Bitė Lietuva“.

Pasak įmonės vadovo Arūno Mickevičiaus, svarbu būti ne tik finansiniais rėmėjais, bet ir aktyviais partneriais: „Kartu su „Parateam Lietuva“ ieškome sprendimų ten, kur jų labiausiai reikia. Vienas didžiausių iššūkių pastaruoju metu yra sporto trenerių trūkumas, tad investuojame į jų rengimą ir kompetencijų stiprinimą. Tuo pačiu prisidedame ir prie iniciatyvų, kurios padeda jaunajai kartai geriau pažinti žmonių su negalia sportą bei skatina įsitraukimą.“

Būtent sportas negalią turinčiam žmogui neretai tampa vartais į pilnavertį gyvenimą.

Kaip sako pats E. Matakas, svarbus visas žmonių ir organizacijų ratas, padedantis sportininkams judėti į priekį.

„Visi – paralimpinis judėjimas, rėmėjai, federacijos – prisideda prie to, kad galėtume judėti pirmyn ir kažko pasiekti. Manau, tai tikrai labai geras darbas. Džiaugiamės, kad yra tiek daug žmonių, kurie prisideda, ir kad apskritai žmonių su negalia sportas dabar yra labiau matomas ir apie jį daugiau girdima“, – sako E. Matakas.

Be sporto savęs beveik neįsivaizduoja

Plaukimas E. Mataką lydi jau daugiau nei pusę gyvenimo. Sportuoti jis pradėjo būdamas dvylikos, o artėjantis sezonas jam bus jau šešioliktasis. Todėl atsakyti, kas yra Edgaras be profesionalaus sporto, jam nėra taip paprasta.

„Sportas man yra daugiau nei gyvenimo būdas. Tikriausiai tai yra dalis manęs, todėl labai sunku nuo jo atsiriboti. Net dabar bėgioju, kad geriau pasiruoščiau naujam sezonui. Mėgstu keliauti, sportuoti, mėgaujuosi sunkiomis treniruotėmis. Kai to nėra kasdienybėje, atrodo, kad kažkur trūksta dalelės manęs. Visada norisi kažką daryti, judėti, sportuoti, save tobulinti“, – sako E. Matakas.

Tačiau profesionalus sportas reikalauja išmokti ne tik maksimaliai susikaupti, bet ir sustoti. „Reikia mokėti susitvarkyti ir su psichologiniais dalykais. Kai sezonas baigiasi, reikia sugebėti atsipalaiduoti, atpalaiduoti kūną ir galvą, negyventi vien sportu. Man tai labai sudėtinga, bet stengiuosi. Vis dar mokausi“, – pripažįsta jis.

Sunkiausią gyvenimo etapą šiandien vertina kitaip

Šiandien E. Matakas į savo paauglystę žvelgia iš visai kitos perspektyvos. Būdamas penkiolikos metų jis neteko regėjimo, išgyveno depresiją ir susidūrė su itin sunkiomis, net egzistencinėmis mintimis. Tačiau paklaustas, ką dabar pasakytų tuometiniam sau, plaukikas ilgai negalvoja.

„Kad gyvenimas tik prasideda“, – atsako jis. Ir priduria: „Pasakyčiau nesustoti, tobulėti, mokytis, judėti, džiaugtis gyvenimu. Paauglystėje kartais atrodo: kam tas sportas, aš viską geriau žinau. Dabar pasakyčiau sau truputį nusiraminti, daugiau klausyti protingesnių žmonių, pasirinkti tinkamą kelią ir judėti į priekį.“