Žinomos Lietuvos parasportininkės atskleidė, ko per varžybas nepastebi žiūrovai

Stebint parasporto varžybas kartais sunku suprasti, kaip negalią turintis sportininkas įveikia rungtį. Kaip nematantis plaukikas žino, kad baseino sienelė jau čia pat, o disko metikė pataiko į sektorių? Arba kaip tenisininkas rankomis valdo vežimėlį, kai vienoje jų – raketė? Kokie išradingi sprendimai parasportininkams padeda siekti pergalių, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime žiniasklaidai.

Metantis diską aklasis be asistento neišsiverstų

Oksana Dobrovolskaja, regos negalią turinti disko metikė ir pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, dažnai sulaukia klausimų, kaip nematydama žino, kur mesti diską. „Treneris ar asistentas turi padėti man atsistoti sektoriuje. Net vienas centimetras gali būti svarbus“, – sako paralimpietė.

Asistentas turi pažinti sportininkės metimo techniką, suprasti jos savijautą ir iš anksto suderinti veiksmus. Dažniausiai Oksanai talkina treneris, o kai šis negali – padeda brolis, kuris net nėra sportininkas.

„Prieš trejus metus brolis pradėjo su manimi treniruotis, kalbėdavosi su treneriu, gilinosi į metimo techniką. Jis net bandė mesti diską užsimerkęs, kad geriau suprastų, ką jaučiu. Asistentui labai svarbu klausyti trenerio ir sportininko nurodymų, kitaip atletas gali prarasti orientaciją, netinkamai mesti diską ar net susižeisti“, – pasakoja O. Dobrovolskaja.

Bėgikai orientuojasi pagal garsą

Asistento Oksanai reikia per visą treniruotę: ne tik sviedžiant diską, bet ir bėgant apšilimo ratus ar visu greičiu skuodžiant sprintą.

„Prieš sprintą treneris pirmiausia patikrina, ar trasoje nėra žmonių ir kliūčių. Tada palydi mane į takelio pradžią, o pats atsistoja už 30 ar 60 metrų ir garsiniais signalais rodo kryptį. Bėgu viena, visu greičiu, visiškai juo pasitikėdama. Esame susitarę, kad prieš man pribėgant jis pasitraukia į šoną, o aš, jį prabėgusi, imu stabdyti. Visgi pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų – kartą nukrypau nuo takelio ir užkliuvusi už šalia stovėjusių barjerų pargriuvau“, – skaudžią patirtį prisimena sportininkė.

Laisvalaikiu Oksana plaukioja baseine. Kitaip nei profesionaliame sporte, jai čia asistento nereikia, nes atstumą iki sienelės ji numato skaičiuodama grybšnius. Profesionaliems plaukikams su regos negalia asistentai ypač svarbūs. Artėjant sportininkui prie baseino sienelės, asistentas specialia lazdele jį paliečia ir taip įspėja apie posūkį.

Vežimėlis – kaip geri sportiniai batai

Ne mažiau įdomių detalių yra vežimėlių tenise. Lietuvos moterų vežimėlių teniso pirmoji raketė Agnieška Toločko pabrėžia, kad šiame sporte dažniausiai naudojami mechaniniai vežimėliai. Kaip juos valdyti rankomis, kai vienoje jų – raketė? A. Toločko, kuri kartu yra ir projekto „Aš galiu“ vadovė bei lektorė, sako, kad vežimėlį padeda stumti ir raketės rankena – sportininkas ją prispaudžia prie ratlankio, kad galėtų tvirčiau stumti ratą. Svarbiausia – kad pats vežimėlis idealiai tiktų konkrečiam sportininkui.

„Profesionaliam žaidėjui vežimėlis turi tikti kaip geri sportiniai batai. Jis gaminamas pagal individualius kūno matmenis, pritaikomi kelių laikikliai ir sėdimoji dalis, kad apatinė kūno dalis tvirtai laikytųsi. Su pirmuoju vežimėliu praleidau trejus metus, kol supratau, kokio man iš tiesų reikia“, – sako A. Toločko.

Aklųjų tenise – kamuoliukai su garsu

Pačiai Agnieškai neišdildomą įspūdį paliko aklųjų tenisas.

„Važiavau žiūrėti aklųjų teniso pasaulio čempionato, nes ir pati sunkiai įsivaizdavau, kaip galima atmušti kamuoliuką vien pagal garsą. Net stebint gyvai buvo sunku patikėti, kaip sportininkai tai sugeba“, – prisimena A. Toločko.

Aklųjų tenise aikštė mažesnė, jos ribas žymi iškilios linijos, o kamuoliukas didesnis ir lengvesnis, su garsą skleidžiančiu elementu viduje. Pagal jo garsą žaidėjai nustato kamuoliuko padėtį erdvėje.

Abi sportininkės prisideda ir prie parasporto plėtros. A. Toločko vadovauja Lietuvos paralimpinio komiteto iniciatyvai „Aš galiu“, kuri padeda mokykloms įtraukti vaikus su negalia į sporto veiklas. Pati sportininkė taip pat dalijasi patirtimi su pedagogais. O. Dobrovolskaja dalijasi patirtimi BITĖS paralimpinėje trenerių akademijoje, kurioje specialistai mokosi dirbti su negalią turinčiais sportininkais.

Aukšti sportininkų rezultatai priklauso ne vien nuo paties atleto pasirengimo, kas, žinoma, yra esmė, pripažįsta Arūnas Mickevičius, „Bitė Lietuva“ vadovas. Labai daug įtakos turi ir kartu dirbančių specialistų kompetencijos, įgūdžiai. Parasporte treneriai ir asistentai turi išmanyti ne tik savo sporto šaką, bet ir skirtingų negalių ypatumus.

„Bendradarbiaudami su Lietuvos paralimpiniu komitetu neapsiribojame finansine parama – kartu įgyvendiname projektus, kurie padeda treneriams įgyti žinių, reikalingų darbui su negalių turinčiais sportininkais. Tai svarbu ne tik profesionaliems paraatletams, siekiantiems aukštų rezultatų, bet ir visiems žmonėms su negalia, kurie svarsto pradėti sportuoti, tačiau ne visada turi tam tinkamas sąlygas ar paprasčiausiai nedrįsta“, – sako A. Mickevičius.

Akademiją 2025 m. kartu įkūrė Lietuvos paralimpinis komitetas ir skaitmeninių paslaugų bendrovė „Bitė Lietuva“. Bendrovė taip pat yra viena iš projekto „Aš galiu“ mecenatų.